BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šeštadienį mačiau dar vieną iš tiesų lauktą teatro premjerą. Spektaklis “Dreamland” tapo jau trečiuoju tokio tipo formato spektakliu, kuris buvo pademonstruotas būtent šioje LNDT Mažosios salės scenoje. Koks čia formatas? Kai konkrečios užduotos temos formate žmogus - ne aktorius pasakoja savo gyvenimo istoriją. Buvo migrančių valytojų, tvarkytojų, slaugių Graikijoje dirbančių tema “Švarus miestas”. Rašiau apie tai http://subjektyvi.blogas.lt/spektaklis-svarus-miestas-ir-teatro-festivalis-sirenos-8581.html Šis buvo pats geriausias apskritai iš visų regėtų. Antrasis - “Žalia pievelė”, apie Visagine gyvenančių ir susijusių su Ignalinos atomine elektrine darbuotojų pasakojimai. Šis spektaklis taip pat labai patiko ir anksčiau jums esu rekomendavusi eiti ir pamatyti. http://subjektyvi.blogas.lt/spektaklis-zalia-pievele-pagal-ignalinos-atomines-elektrines-darbuotoju-ir-visaginieciu-pasakojimus-9108.html

Spektaklis “Dreamland” taip pat paliko neblogą įspūdį, nes iš tiesų buvo įdomu klausytis tikrų Lietuvos imigrantų istorijas, matyti juos, taip sklandžiai ir be užsikirtimo dėstant savo gyvenimo epizodus. Patiko tai, kad spektaklyje žmonės kalba sava kalba, tas suteikė gerojo kolorito ir atitinkamos nuotaikos. Patiko vizualika, visas sprendimas ir apskritai, kad teisingai pasirinkta ši ganėtinai aktuali šių dienų tema.

Kas dar sykį pasitvirtino, o tai bandė paneigti, tuos stereotipus apie pabėgėlius, perbėgėlius, ekonominius migrantus vardan sotesnio gyvenimo, o ne dėl karo, dar bandė paneigti stereotipus apie musulmonus, apie rusus taip pat. Tai šitas momentas akivaizdžiai nepavyko. Jokie stereotipai nebuvo ištrinti, sunaikinti, absoliučiai. Kiekvienas atvykėlis dėsto savo tiesą, savo “politiką”, turi savitą filosofiją, ir jie visi akivaizdžiai čia yra laikini, šioje žemės dalyje, tiesiog užsuko į svečius, kurį laiką užtruko, bet nesiruošia čia pasilikti. Nelaimingi žmonės, susiklosčiusių aplinkybių įkaitai, o dalis patys tokiais norėjo tapti, siekė to, mokėjo kontrabandininkams už atvykimą į Lietuvą. Studentė su hidžabu iš Turkijos bandė įrodyti savo laisvę, bet deja, nepavyko ir tai. Buvo gaila klausytis moters, kuri nori tapti civilizuota šiuolaikinės civilizuotos Europos dalimi, bet niekaip negali išlipti iš savo archetipinių rėmų, blaškosi ten ir tiek, vargšė.

Svečias iš Libano nuplikė manau ne mane vieną tuo verdančiu vandeniu, na ne tiesiogiai, bet žodžiais, kai pradėjo aiškinti, kad Lietuva gerokai didesnė už Libaną, kuris šešis kartus mažesnis, o Libane gyventojų žymiai daugiau nei Lietuvoje. Ten dabar daugiau nei 6 mln., čia rašau bendram supratimui. Na tai kadangi mūsų šalis turi tiek laisvos ir neapgyvendintos žemės, tiek erdvės, o gyventojų visai mažai, tokia gera ir puiki šalis, kodėl gi nepriėmus visų norinčių čia įsikurti. Norėjau atsistoti ir išeiti, tą pačią akimirką, kai tai išgirdau. Na nieko sau, galvojau, bet ir drąsus scenoje dėstyti tokius dalykus. Gaila, sėdėjau pirmoje eilėje, nemačiau kas dedasi už nugaros, gal ten žiūrovai stebėjo ir klausėsi tai akmeniniais veidais?

Jei aš čia spoilerinau, tai atleiskite man už tai, bet negaliu sulaikyti emocijų rašydama savo įspūdžius, kuriuos ir taip saikingai išdėsčiau, nes galiu labai plėstis ir papasakoti viską, kas ten dėjosi :D Bet palieku jums, nes tikrai bus tokių, kurie dar tik eis ir kur tuomet intriga, jei pasidalinsiu visomis razinomis.

Daugiau apie spektaklį skaitykite čia http://www.teatras.lt/lt/spektakliai/dreamland/

Rodyk draugams

Viena laukiamiausių serialinių naujienų - “Cocaine Godmother” su Catherine Zeta -Jones - narkotikų baroniene priešakyje. Tai biografinė istorija apie žymiausios pasaulyje narkomafijos prekeivės Griselda Blanco Restrepo iš Kolumbijos gyvenimą. Griselda pirmoji sugalvojo dideles kokaino partijas per sieną pervežinėti moterų apatiniuose drabužiuose. Laikui bėgant net gi atidarė apatinių drabužių parduotuvę, kurioje prekiavo paturbintais apatiniais - su slėptuvėmis narkotikams - kišenėlėmis. Policijos nesutramdomą veikėją 2012 m. Medeline sušaudė du pro šalį važiuojantys kileriai. Kas yra prisiekęs serialo “Narcos” gerbėjas, kas seka apie narkotikų prekeivės - karalienės iš Meksikos, Teresos Mendoza, gyvenimą, draminiame veiksmo seriale “Queen of the South”, tas turėtų įsijungti priminimą. Sausio mėnesį startuoja dar vienas, tikėtina, kad net labai neblogas serialas, anonsas jau čia.

Rodyk draugams

Man labai patinka tokio turinio tekstai. Graži, bet vieniša? Tokia graži, bet niekam nereikia. Kaip apmaudu. Ai ne, ne apmaudu, visai gerai, bet jei gerai, tai kam čia gintis ir apie tai rašyti pasiteisinimo deklaravimo pasakėčią. O kas pasakė, kad graži, gal pati sau graži. Kita vertus, daugybė negražių ar tos, kurios pačios sau negražios - labai savikritiškos, bet kažkuo patrauklios ir realiai simpatiškos moterys, sėkmingai sukasi nesibaigiančių gerbėjų ratelyje, nestokoja nei dėmesio, nes nestokoja žavesio, to patrauklumo nestokoja, traukia tuos vyrus tik daina. Ir ne vienišos, ir laimingos, ir apgaubtos meile, dėmesiu.

O be to, tas grožis yra tik viršelis, gal ten turinys apie nieką ir skleidžia prastą kvapą? Žinom, matėm tokių gražuolių, su kuriomis nėra apie ką kalbėti, nes jos gyvenimo prasmę mato tik išorės tobulinimui, bet ne vidaus gerinimui ar bent jau iliuzijos sukūrimui, kad ten kažkas yra daugiau, nei pudra. O dar yra tokių susireikšminusių, arogantiškų, košmariškų fyzdų, su kuriomis ne tik kad vyrai negali bendrauti ir būti, su jomis niekas negali būti, nes charakteriai ir būdai tokie atgrasūs, kad norisi bėgti nuo jų kuo toliau. Na ir bėga nuo tų gražuolių tie vyrai, kurie susidomi, o po to supratę ant ko pataikė, skuba nešti muilą kuo greičiau, nes o siaube, kas čia per… Va tokios gražuolės vienišos. Po to visiems pasakoja, kad oi man nieko nereikia, aš tokia graži (dar prideda protinga), džiaugiuosi (aha) puikia (na nepradėkim) vienatve. Tai sveikom moterim nereikia sekso? Na gal yra koks proc. aseksualių.

Bet po to ateina toks metas, kai išmuša valanda X, ir toji gražuolė, kuri arogantiškai “šitas per prastas, šitas ne mano lygio, šitas toks ar anoks” išstumdžiusi išsilavinusius ir protingus tuometinius gerbėjus - jaunuolius, kurie metams bėgant padarė sėkmingas ar stulbinančias karjeras, susirado sveiko proto merginas, sukūrė šeimas, sūpuoja kūdikius, gyvena savo svajonių gyvenimą ar vis dar vieniši, bet jiems tokių va kaip tada toji gražuolė tikrai nereikia, tai kai išmuša ta suvokimo valanda, kad niekam ana neįdomi, nes kam rūpėjo, tai laiku perkando tą dailų vaisių, kuris viduje traukia burną savo aitrumu. Tada ana sutinka, na gal ne taisyklė, bet tendencija, kokį nors stalių, santechniką, traktoristą, kuris paprastai be ceremonijų, “davai davai” mužiką, ir susieja savo likimą su tokiu, nes nelabai ir yra iš ko rinktis, o pradeda šaukti gamta ar apačia. Ir tada girdime istorijas apie tai, kad kaip tokia moteris su tokiu prastu ar paprastu vyru, juk ji verta tikrai geresnės partijos.
Dar labai patinka va tokio tipo komentarai - patirtis (iš str.):
“Taip palieku jau trečią vyrą…Du iš jų pasirinko alkoholį,apie trečio nuotykius su kita moterim sužinojusi,išsyk išspyriau lauk.Nėra gero,nereikia jokio.Kaip Žemaitė rašė -kiaulėms perlų nebarstau.Ir nors esu ne pirmos jaunystės,nemokysiu jūsų mergaičių kentėti,taikstytis.Geriau ramia širdimi,negu sudaužyta ir sutrypta…”
……..

Patiko šis pastebėjimas, tęsinį skaitykite mano Facebook paskyroje “Subjektyvi”. Aš ten rašau kone kasdien ką nors savito ir, tikiuosi, įdomaus, man patogu ir komfortiška ten kedentis. Tad prisijunkite prie mano draugijos, mano kompanijos, kur pakalbame, diskutuojame apie viską, ką matome kasdien, ką pastebiu, kas aktualu. Atraskite Facebook’e “Subjektyvius pastebėjimus”, prenumeruokite, spauskite “patiko”, draugaukime ten. Laukiu.

Rodyk draugams

Kodėl man vedę vyrai buvo tabu. Dar sykį primenu, kad yra tokia klasiška klinikinė psichologė - seksologė Veronika Stepanova, kuri labai populiari Youtube erdvėje (ir Instagrame jos sočiai), o jos paslaugos - individualios konsultacijos kainuoja tikrai labai daug, bet ji verta kiekvieno dolerio ar euro. Ne viena video lekcija sulaukė didelio populiarumo. Todėl, kad ji, kaip sakoma - žmonių kalba, paprastai ir konkrečiai paaiškina kas yra kas, Veronika kalba įdomiai, pati yra charizmatiška persona. Žinoma, neišvengiama subjektyvių vertinimų bei požiūrio, nes kiek psichologų - tiek variacijų, tačiau jos požiūris į gyvenimą, problemas bei jų sprendimo būdus yra man (ir ne tik man) priimtinas, suprantamas, adekvatus ir būtent ji yra mano “bestas”, pažiūrėjau visas jos lekcijas kiek buvo kanale, toliau seku ir kviečiu atrasti, nes yra labai daug įdomių temų, retų temų, apie ką niekas kitas ir nekalba, nebent itin siauruose rateliuose už uždarų durų, nišiniuose kabinetuose, kur retas patenka.

Šios dienos tema labai artima, kabinanti, nes man visad vedę, su vaikais, su “praeitimi” vyrai buvo tabu. Ne santykiams, ne seksui, o gyvenimui ir gyvenimo planuose. Nes aš esu tokia egoistė, kad niekada, net baisiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau dalintis vyrą su kitais man “pašaliniais”. Traukti vyrą iš šeimos? Tik ne tai. Po to dalintis su buvusiomis žmonomis, su pirmos ar antros santuokos vaikais. Kad aš ne vienintelė ir nepakartojama, kad mano vaikai - ne vieninteliai ir nepakartojami, kad kasdien kažkas alsuoja į sprandą, kad vyras - sekmadieninis ar savaitgalinis, o tai reiškia, tuo pačiu, kad mano vaikai savaitgaliais tėvo nebemato arba yra nuskriausti dėmesio. Kad viskas sukasi ir neišvengiamai susiję su buvusiais ir esamais. O atostogos, o tas privalomas bendravimas, viskas. Kažkokie šleifai, šešėliai. Pavydas, konkurencija, kova. Tai buvo toks košmaras, toks siaubas, kad neįsivaizdavau tokių dalybų ir gyvenimo apskritai. Nors taip, amžina tiesa - niekada nesakyk niekada, taip, bet ne, tai ne man, bent jau tame buvusio gyvenimo etape, kai buvau viena ir nepriklausoma nuo nieko, galėjau planuotis ir LEISTI SAU susidėti su tokiu vyru, kuris atitiko tuos kriterijus, būtent - būti be “bagažo”, virvių, šleifų, alimentų, kažkokių kablių, kabikų.

Aš tikrai nežinau, jokių garantijų, kad nebūsiu toji buvusi ar vyras netaps buvęs, kad nebūsiu toji, kuri taps “bagažu” ar mano vaikai taps savaitgalio - sekmadienio - išeiginių tėčio vaikais, juk jokių garantijų nėra. Bet kol galėjau garantuoti tą bazinį “projektą”, kol galėjau pati kontroliuoti su kuo sieti savo gyvenimą bei šeimos kūrimą, tol dariau labai atsakingai ir įvertinusi visus saugiklius. Nes tas derinimąsis yra toks sudėtingas, psichologiškai, toks varginantis, kad jei dabar kažkas strateguoja bendrystę su vedusiu (ir turi vaikų) vyru ir traukia į savo pusę, planuoja šeimą, vaikus, tai pasverkite visus momentus, ar jūs tikrai ištversite tai, ar jums reikės manipuliuoti, žaisti, kažkur žemintis, ieškoti savyje jėgų ir užgniaužti pavydą, susitaikyti su nuostoliais - finansiniais ir moraliniais, kad jau nebus taip, kad viskas nuo nulio, tik jūs ir jis, kad jūsų namai, šeima, gimda yra vieninteliai ir nepakartojami. Jūs visad būsite numeris du arba numeris trys, visad, tai reiškia, kad jūs nei unikali, nei nepakartojama, tiesiog gal copy - paste ar update, arba dar teks ir įrodynėti, kad dar geresnė, šaunesnė, fainesnė, kepate geresnius pyragus ir darote “ten” viską geriau. Nes, kaip ir psichologė porina, tie vyrai nebrokija ne tik lyginti, vis tampytis tarp dviejų moterų, bet dar ir sumąsto grįžti atgal, po visko ką nuveikė, ir sėkmingai sau grįžta į buvusių žmonų glėbius bei urvus.

Rodyk draugams

Pakalbėkime apie “Keistuolių teatrą”. Premjera “12 naktis” paliko tokią pasimetimo žymę, kad negaliu atsigauti, rašau, kol karštis pila. Daugybę metų buvau šio teatro gerbėja ir mačiau ne vieną spektaklį, dabar jau dūlantį archyvuose. Pastaraisiais metais jam nerasdavau laiko, nes prioritetuose buvo kiti. Šiandien radau ir norisi paklausti, kas lankėsi pastaruoju metu, ar tai dabar, ką šiandien mačiau, ir yra “Keistuolių teatras”? Naujos tendencijos, kurios įsisuko į šio teatro sceną? Jei taip, tai su didžiu liūdesiu galiu konstatuoti, kad tai paskutinis spektaklis, kurį mačiau, ir daugiau ten neisiu. Nebent kažkas pasikeis ir pasiūlys tai, ką taip optimistiškai veikė anksčiau.

Kas yra? Blogai. Ne, nėra blogai jaunąjai kartai, kuri ten visai gerai jautėsi, bet tik ne mano kartos atstovams. “Maniškiams” yra toks liūdesys, kad norisi išeiti ir nebegaišti ten laiko, nuobodžiai laukiant pabaigos. Ir išėjo tie laimingieji, vidury veiksmo, neištvėrę to, o aš likau kančiose, bet tai buvo sąmoningas kentėjimas, nes norėjau įvertinti viską. Na kad jums papasakočiau :D Kas blogai? Mes per daug matėme šiame gyvenime visko. Per daug skaitėme knygų, visokių, per daug žiūrėjome gerų ir kitokių filmų, klausėme geros ir visokios muzikos, mes per daug matėme gerų spektaklių. Patirtis labai įvairiapusė. Mes žinome kas yra geras humoras. Todėl mes ten esame “baltos varnos” ir musės, plaukiojančios barščiuose. Mes esame palikti už borto spektaklyje “12 naktis”, ir viskas, tai nebe ta vieta, kuri galėtų džiuginti, suteiktų atradimo jausmą, ten nėra nei gylio, nei kokybės, tos, kurios mums reikia ir dėl ko mes einame vėl ir vėl į teatrą, ieškodami to atitinkamai kito lygio. Čia ne mūsų lygis, brangieji, prisiekę teatro gerbėjai.

Šis spektaklis tikriausiai patiko jaunimui, kuris ir taip gyvenime nuoširdžiai kvatoja iš rodomo piršto ir primityvių “apie nieką” juokelių, nes daugiau ir nereikia. Tai yra toks tipo pseudo intelektualiems paviršutiniškiems “hipsteriams” ar tiems, kurie neseniai baigė mokyklą, studijas (ar dar studijuoja) ir pradėjo pirmuosius darbus, pirmąjį savarankiško gyvenimo etapą. Spektaklio lygis - tarp šimtadienio spektaklių - numerių, paaugliams skirtų vaidinimų ir tai, ką bando nuveikti aktoriai - praktikantai, toks tarpinis variantas. Senbuvis “keistuolis” - aktorius Aidas Giniotis tame jaunų aktorių būryje lyg koks moksleivių stovyklos prižiūrėtojas - auklėtojas, o tas aktorių būrelis, tai jaunimas, kuriam leido atlikti pirmąją praktiką scenoje, pirmasis startas, apsitrynimas, apšilimas. Štai koks vaizdas. Kiekvieną kartą, stebint scenos veiksmą, kyla vienintelis klausimas - “ką aš čia veikiu”, šiame renginyje, kuriame tikrai trūksta popkornų, popierinių a la kavos puodelių ir padėklo su burgeriais. Tad spektaklis, kuriam uždėtas N-14, o be reikalo, skirtas 14 m. (ir jaunesniems) - 25 m. max. amžiaus žiūrovams.

Žiauru.

Rodyk draugams

Su vyrais visada reikia kalbėtis, tiesiai šviesiai, akis į akį, bet tik ne šantažuoti savo kvailai desperatiškais pareiškimais, taip žeminant save ir partnerį. Kaip ir visi tie vieši pasipiršimai - tokie manipuliaciniai, desperacinis spaudimas minioje, tai pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti, kai negerbi nei savęs, nei mylimo žmogaus, nei šalia esančių. Tas gėdingas aktas - imk mane, visų akivaizdoje, yra moralinis dugnas, kurį pasiekia moteris, kuri taip nori ištekėti. “Koncerto Vilniaus muzikiniame klube metu Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep atvirai pasiteiravo mylimojo Aurimo, kada jis planuoja ją vesti. Toks atlikėjos klausimas buvo palydėtas didžiulėmis gerbėjų ovacijomis.

Pirštis vyrui ir rodyti iniciatyvą - nėra blogai, kaip tik gerai, nes o kas pasakė, kad moterys negali to daryti? Bet tik ne tai, tik ne taip, ne prie visų ir pašalinių žmonių - liudininkų, spaudžiant, lyg vedant aviną į skerdyklą, tik ne tokiais apgailėtinais metodais. Gyvenime taip yra, kad su vienomis moterimis gyvena, o kitas veda. Jei vyras neskuba ir nesiruošia apskritai, o moteriai tai svarbu, tai ko delsti? Kiekvieni metai yra prarasti ir be jokių perspektyvų, tuo atveju, jei santuoka yra reikšminga. Žinau ne vieną vyrą - amžiną jaunikį, jau nupirdusį, bet ten tiek būta sugyventinių, kurios laukė, po to buvo naujos, tos irgi laukė, po to vėl, dabar vėl naujos. Jie naudojasi moterimis ir tiek, cinikai, jiems patinka, kai aplink juos šokinėja, lydosi, o jie suteikia viltį, kad gal kada nors… Niekada, čia tokia rūšis, net nesukite sau galvos, jie yra susireikšminę egoistai, nereikia aplink juos šokinėti, jie to neverti, jūsų, moterys, jie neverti.

Vyrams visada yra gerai, dažniausiai, jie apskritai atsargūs ir baikštūs pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymams arba apskritai pokyčiams, labiau linkę pastoviai plaukti ramiai tykiai palei srovę, kol jų neliečia, nesvarbu kokiu klausimu, tol gerai. Nes viskas šiame gyvenime, kas susiję su namų židinio kurstymu, viskas yra moterų rankose, tai jos sprendžia kada ką “darysime”. Taip jau yra. Kur gyvens, kokiame būste, kiek bus kambarių bute ar name, kiek vaikų gimdys ar apskritai gimdys - tai sprendžia moterys. Vyrams taip tik atrodo, kad tai jie, o deja ne, vyrai nejaučia to, bet tegul nesuka galvos. Kaip byloja statistika, skyrybos dažniausiai vyksta moterų, o ne vyrų iniciatyva, tai moterys skiriasi, jos renkasi tokį kelią, nes vyrams visai gerai, kam čia vargintis.

Gyvenime nereikia bijoti konkretumo, aiškumo. Ypač kai yra krizė, problema, santykių valtelės susvyravimas, kad nebedaug liko, kad nuskęstų. Kalbėtis su vyru ir nebijoti to daryti - sakyti į akis, ne rėkti, ne skelbti kažkokius ultimatumus, bet pasakyti, kad štai manęs tai netenkina, man nepatinka tai kaip mes dabar gyvename. Kodėl nenori to ar ano. Tai tu nori tų vestuvių, santuokinio gyvenimo, ar ne, ar manai, kad būsiu amžina nuotaka ant budinčio skambučio? Man svarbi santuoka, aš noriu šeimos, vaikų, dviejų mažiausiai, nes aš dabar esu sveika ir vaisinga, aš dabar noriu to. Tu ką sau galvoji? Ką tu apskritai galvoji? Ko tu nori gyvenime? Ar tu nori namų, vaikų? Kiek vaikų nori? O ką manai, jei aš noriu nei vieno ar trijų? Tau patiks būti trijų vaikų tėvu? Tiesiai šviesiai. Nereikia tempti gumos ir gyventi pasimetime, nežinioje. Gyvenime turi būti kažkokios gairės, kaip mes dėliosimės perspektyvoje, jei, žinoma, negyvename šia diena. Tai irgi variantas, bet vargu ar tai įmanoma, jei nori kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Paklausti partnerio, kai krizė: kas tau nepatinka, kodėl amžinai nepatenkinta/-as ir susuktu veidu? Kas čia per manipuliacinė tyla? Kai poros tyli mėnesiais, tipo “mes nesikalbame”, tai yra vaikų darželio santykiai, niekur nevedantys. Kaip du ožiai. Ką jūs apskritai veikiate dviese? Kodėl negalite pasikalbėti, kaip du suaugę žmonės?

Tau reikia pokyčių? Aš taip gyventi nebenoriu, nes tai niekur neveda. Skiriamės. Ir paaiškini, tiesiai šviesiai, kaip mes gyvensime po skyrybų, ką darysime, jei yra vaikų - kaip gyvens vaikai. Kad taip, aš nesėdėsiu prie langelio ir neverksiu, aš nepratusi gyventi viena, esu sveika moteris, man reikia sekso, taip, aš tikrai susitiksiu vyrą ir taip, jis galbūt taps naujas tėtis tavo vaikams. Ir t.t., ir pan..

Tiesiai šviesiai, be jokių ten seilėjimosi aktų. Pasakyk kaip bus, tam vyrui, kuris arba nežino ko nori, arba nenori nieko keisti savo ramiame gyvenime. Tokiame saugiame ir “man viskas gerai, man nieko netrūksta”. Ir dar labai svarbu gyvenime nebijoti paleisti. Jei matai, kad niekas nesikeičia, o nori pokyčių, tiesiog paleisk ir išeik, palik, kam čia nervintis ir graužtis. Jei vyrui esi svarbi ir reiškminga, jis ieškos, belsis į visas duris, ateis ir pasakys: viskas, nebegaliu, būk mana. O jei neieškos, nesibels, vadinasi nevertas jis buvo to laukimo ir skaudžių ašarų. Tai kokia buvo visos tos dramos prasmė? Va kas turi jaudinti. Tavo ašaros ir nuverktos pagalvės niekam nerūpi. Pati kuri savo gyvenimą, viskas tik tavo pačios rankose.

Rodyk draugams