BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

skandinaviskas

Šioje nuotraukoje, akivaizdu juk, ne lietuviškas skandinaviškas interjeras :D Sakyčiau plika akimi matosi.

Dabar parašysiu kas man labiausiai nepatinka lietuviškuose skandinaviškuose interjeruose.

Šis interjeras neblogas, įdomus su įdomiais sprendimais, bet vis tiek ta niūruma, šaltis, atšiaurumas atitinkamai veikia. Vitaminas D nepadės, jei žmonės savanoriškai užsimes pilkas paklodes su juodais kryžiais ir slinks link kapinių. Toji slankiojanti lenta funkcionali, bet labai sunki, tokia abra kadabra atsiverk, man visad tokio sunkumo dalykai namuose kelia nedidelę baimę ir grėsmę, kad tas daiktas vieną dieną nusileis pačiu netinkamiausiu metu. Ir vėl a la skandinaviški motyvai depresiniais potėpiais (pensininkams išties originalus sprendimas, ta geležinė ir siaura tarybinės ligoninės lova atitinka jų vidinį aš?), tačiau, kaip ir visose “masinėse tendencijose”, ir šis stilius tampa priekaištu.

Jau praėjusiame įraše apie interjero konkursą rašiau apie tai, kad interjero dizaineriai eina primityviausiu keliu, neturi idėjų ir polėkio kurti tikrus interjerus, o kopijuoja vienas nuo kito ir bruka tai kas neva ant bangos, dėliodami tai, ką rado Domus galerijoje ar kitur. Bet tą bangą ir daro tokie žmonės, kurie tingi domėtis kitais stiliais ir nesugeba sudominti neapsišvietusių užsakovų. Bruka tai kas patogiausia ir ką galima parodyti kolegos portfolio. Bet ir tai laikinas etapas. Bus kitas pasinešimas ant vieno stiliaus. Kaip neįdomu.

Kas labiausiai nepatinka? Tai klaikūs šviestuvai. Dominuoja pramoniniai komerciniai, tokie bedvasiai, be emocijų, turiu omeny tuos halogenus, po to tuos ką matote juodus svetainėje palubėje. Žinant kiek pasaulyje yra šviestuvų gamintojų, kokia šviestuvų įvairovė, skirtingos medžiagos, spalviškumo paletė, tiesiog nereali įvairovė, tai gyvenamosiose patalpose visur visur montuoti tokius “apie nieką”, bedvasius, kurie tinkami stelažų ar apskritai komercinių patalpų apšvietimui, tai tokia nykuma. O ir kiti, pakabinami, tie juoduliai arba balti, arba su retom išimtim mediniai, na tokie… Juoduliai neretai primena tuos pačius pramoninius, panašūs į gamybiniame ceche pakabintus. Čia geriausiu atveju. Yra skandinaviški interjerai, kurie man patinka, bet kažkodėl jie ne lietuvių “gamybos”. Na nežinau, tas lietuvių kopijavimas ir bandos jausmas patiems kiša koją. Platinamas negyvumas, nejaukumas, statiškumas, šaltumas, o juk skandinaviški ne visuomet tik tokie. Aš žiūriu jų filmus, serialus, tai ten yra visokių. O pas mus kažkodėl kaip bedarytų, vis tiek gaunasi iš tos pačios serijos. Kapai ir mišios.

Tiesiog įsiveskite į googlę kad ir Scandinavian Living Room Design Photos ar tiesiog užsukite į houzz.com. Jūs pamatysite ir suprasite ką turiu omeny rašydama “lietuviški skandinaviški”. Kokia įvairovė, kokie skirtumai, kiek spalvų, sprendimų ir pan.. Tik deja kitur, bet ne Lietuvoje.

Rodyk draugams

Jei panorėsite atitrūkti nuo įvairių baisių naujienų ir tiesiog prasiblaškyti, užsukite čia, tiesiog akis paganyti.

Crazy dizainerei K. Grybaitei nebus lengva, nes ant kulnų mina kiti, konkurentai nesnaudžia, kurie taip pat “pagavo reikiamą kampą” ir pildo pačias slapčiausias užsakovų svajones. Kad blizgėtų, būtų prabanga, svarovskiai, auksas, šilkas ir kad tai priblokštų, žinoma, papildysiu, atitinkama beskonybe. Na bet čia, kaip visuomet subjektyvus vertinimas, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai kas buvo ir yra tik interjero žurnalo “Salon” savotiška rutina, tas po truputį įsisuka ir į lietuvišką padangę. Nuobodžiauti neteks.

Bet žinote kas man nepatinka kitur, nepaisant kritikos, noriu šiek tiek reabilituoti tokius kičinius užsakovus ir jų interjerus, ta kitokia rutina tuose skandinaviškuose šiuolaikiniuose, tas pats per tą patį, lyg ir skirtingi, bet na nežinau, masiniai pavažiavimai, lyg nebūtų kitų stilių. Žinoma, ačiū D, lietuviškasis “provansas”, kurio aš šiaip labai nepernešu, to saldumo ir visko visko, toks keistas kičas Karoliniškių trečiame aukšte, tai jis jau kaip ir išsikvėpė arba gyvena paskutinius metus, kol dar liko paskutinieji norintys pagyventi tarp raukinių, dekupažo, lavandų ir saldėsių.

Aš įsisukau į kasmetinį interjerų konkursą http://konkursas.interjeras.lt Kviečiu panaršyti prie progos. Tai štai, mano akys slysta lyg per muilą ir užsikabina tik ant savotiškų išsišokėlių ir kitoniškų interjerų, nes vietomis taip nuobodu, taip vienoda vienoda, kad gal čia man toks įspūdis bendrose vieno stiliaus tendencijose, užsakovai nori kaip pas draugus ar kaip matė kitur. Vieni nuo kitų kopijuoja, “originalumai” tokie kaip čia pasakius, keisti, nors jei užsakovus tenkina, tai kodėl gi ne. Bet kodėl vyrauja toks masinis pasinešimas ant kažko, na kodėl dizaineriai nenori pasiūlyti, sudominti tą “eilinį žmogų” kitokiais stiliais, kurių jis galbūt garantuotai nematė, nežino, bet tiktų pagal gyvenimo būdą ir pan.. Žinoma, kaip tame sraute trikdo visuomeninių suplakimas su gyvenamaisiais, nes tematika tuomet visai kitokia, kaip kad toks kaip šis tikrai iškris iš konteksto, nes patalpų paskirtis atitinkama. Šiaip geras tas konkursas, man patinka, kaip ir kiti. Visuomet smalsu, o kas gi tapo laimėtoju, ypač smalsu publikos balsas, o kas gi patinka daugumai.

Rodyk draugams

Paskutiniu metu seminarų - smegenų plovėjų organizatorių skelbimus Facebook’e nukonkuravo NT veikėjų skelbimai, jų tiek daug, tokia gausa, matyt “niekam nereikia”, o burbulo laikotarpis irgi spaudžia, vyksta aktyvus “iškišk” procesas. Tad kodėl gi vieno iš jų nepataršius? :D

anglija

Kai žiūriu į šį sulipdytą darinį - kregždžių lizdą, galvoju apie “naująją Angliją”. Bandau įsivaizduoti, kaip iš šios kregždžių kolonijos ryte, vienu metu pajuda visi kaimynai, o vakare, po darbų, grįžta visi drauge vienu metu, pro tą siaurą įvažiavimą, užuojauta gyvenantiems ant to kampo, kur bus toks praeinamas kiemas, kad kiemeliai neapsaugos nuo triukšmo ir išmetamųjų dujų. Kambariukai kaip kišenės, rodos gyveni kotedže, per du aukštus, bet viskas suspausta, mini, taip, nauji butai, kažkaip vis tiek keistai. Kiemeliukai irgi mini, tokie nedidukai, vienur rašo 25.74 m2, tai koks čia kiemas? Aš žinau kokio dydžio 42 kv.m garažas, tai kai įvažiuoju, tai vienam automobiliui žymiai komfortiškiau, nei ten būtų du.

O jei visi kaimynai išeis saulėtą dieną ir visi bendruomeniškai susikurs grilius, tai bus tokia fiesta la bamba, kad tik spėk langus uždaryti, kad namai dūmuose nepaskęstų. Na gal nebus taip vienu metu, bet užteks bent vieno aktyvesnio baliauninko, draugų mėgėjo, kad ramybės neturėtų visi toje pusėje ir dar priešais, kam pasiseks gyventi tame vidiniame “šulinyje”.

O kas žolę pjaus? Visi vienu metu, darniai susiorganizuos grafiką, kad “pjaunam ne aštuntą šeštadienį”, nes žinote kaip būna, pjauna visi kada gali ir kada nori, net ir tuos kelis kvadratus. O jei dar kas susigalvos šuns būdą ten įkurdinti. Na gal nesugalvos, bet, kaip žinia, kiek kaimynų, tiek nuomonių ir variantų, čia ne Laurų kvartalas, kur apskritai šunys buvo uždrausti, kad nelotų, nekiauksėtų ir netriukšmautų per naktis budindami visus aplinkui. Kur daugybė kaimynų, ten gi amžinos problemos, žmonės negali vienodai gyventi, būti visi ramūs ir tykūs. Vienam reikia ramybės, kitas su draugais ūžia ošia ir mėsas kepa, taip ir gyvena tokiame kolūkyje. Tai visų tokio tipo gyvenviečių, individualių namų ar kotedžų kvartalų, sodų bendrijų problema.

Dar kas patiko, pamenate įrašą apie Tarandę, kaip prie draugės ind. namo išdygo daugiaaukščiai kotedžai, už tvoros? Jei neskaitėte, tai http://subjektyvi.blogas.lt/tarande-vienas-nykiausiu-rajonu-vilniaus-mieste-8431.html Nes čia kone identiška romantika. Buvo namas, ramiai sau gyveno, ir štai, laba diena, už tvoros atsirado ne vienas kaimynas, ne šeima, o po penkis “kiemelius” ir daugiau, jei įskaityti tą artimą kaimynystę. Žavuma, ką?

Rodyk draugams

palėpė

“Šis interjeras – tarsi įrodymas, kad bet kokią erdvę galima paversti gyvenama, net nedarant didelių pertvarkų.”

Šis interjeras - puikus įrodymas, kad tokioje erdvėje nereikia gyventi. Bet šį kartą ne apie šį interjerą, o apie palėpes ir mansardas, apskritai.

Aš niekada nesupratau to išskirtinio žavėjimosi palėpėmis, mansardomis. Ypač tais atvejais, kai butas tik ten ir yra, toje erdvėje. Arba namas “vieno aukšto su mansarda”. Visi tokie variantai yra išbraukti iš mano akiračio, jei reikėtų keisti gyvenamąją vietą, ieškoti naujo buto ar namo, o aš ieškojau ir gyvenau tuo n metų, kol nepasistatėme savo, žinoma, “be mansardos”. Visi tie namai su mansardom ar gyvenimas mansardose, kur NT vystytojai įsigudrina pardavinėti be proto brangiai butus Senamiestyje, kurie įrengti mansardose, lyg tai būtų kažkoks prestižas ar privalumas.

Aš suprantu tą situaciją, kai nėra išeities, kai butas paveldėtas, dovanotas, pirktas tik dėl to, kad kaina dėl tų kreivų lubų gerokai sumažinta, nors, reikia pripažinti, kad ne visuomet ta kaina dėl to mažinama, nes ne visi įvertina, kad palėpė ar mansarda yra kažkoks ypatingas trūkumas. Kitiems gi privalumas. Kažkokie kliedesiai apie jaukumą, romantiką. Kokia dar romantika kreivų lubų ‘karalystėje”? Kur ne ten žengi - guzas pakaušin, tad tenka vaikščioti susilenkus ir susimetus į kuprą. Žemos lubos, ypatingai žemos. Tie periodiniai paaukštėjimai bent kažkiek reabilituoja, bet tai širdies dūžių šokinėjimas, ne tolygus tas gyvenimas ir be ramybės. Nekenčiu žemų lubų, man tai toks baisus sovietmečio reliktas, kai patenku į chruščiovkes, tai panika jama, tas suspaustų lubų efektas. Užjaučiu kam tenka ten nuolat gyventi.

Kai gyvenamieji kvadratai geroookai kitokie nei faktiniai, į tai taip pat reikia atsižvelgti mokant už tuos kvadratus, juk kiekvienas metras reikšmingas. Čia kaip su loftais, kas žino mano nemeilę loftams, patikslinu, loftams, kurie įkurti buvusiose tarybinėse sunkiosios pramonės gamyklose, tas jau skaitė ne vieną pastebėjimą apie juos. Tai gi, loftų faktinė kvadratūra iniciatyvių spekuliantų iškreipiama, kai padaroma “lakta”, tiksliau antresolė ir sukuriamas nepilnavertis antras aukštas, dirbtinis plotas, ir po to jau pardavinėja kaip neva tai kvadratus ir kaina atitinkamai didesnė. Bet dokumentuose to nėra, nes dokumentuose galima rašyti tik tai kas realiai yra. Kvadratai turi būti pilnaverčiai, už ką mokami pinigai. Negali būti taip, kad sumokėjai už tai, kuo negalėsi pasinaudoti ar oficialiuose popieriuose tai niekaip nebus fiksuojama.

Bet tęsiu apie palėpes ir mansardas. Su kokia mansarda susitaikyčiau? Su tokia, čia maksimumas, kas gali kreivintis toje patalpoje.

mansarda

Kai nestandartiniai baldai ir visokie bandymai išieškoti. Kai langai žiūri tik į dangų ir labai pasiseks, jei nors vienas žiūrės reikiama kryptimi ir nors kažką gražaus pro jį pamatysi. Kai reikia statyti lovą taip, kad galvūgalis atsidurtų po tuo pažemėjimu, nes gi nestatys atvirkščiai, dažniausiai tai nestato, visos lovos sukištos po lubom. Man teko Panevėžyje nakvoti tame bene vieninteliame geriausiame viešbutyje “Romantic”, tai kaip tik tokia situacija buvo su lova, negalėjau užmigti nuo tų žemyn nuvažiavusių lubų. Dar kažkada labai seniai buvo nuomotas butas Nidoje, palėpėje, nors butas didelis, bet kas iš to, kažkoks košmaras, o ne gyvenimas, tiesiog tuo metu kito didesnio laisvo varianto nebuvo, tad ką gavome, tuo ir džiaugėmės. Saulėtą dieną palėpes tiek prikaitina saulė, kad ten oro trūksta, jausmas lyg orkaitėje, tad būtinai reikalingas papildomas vėdinimas. Jei gausus sniegas, tai tie langai apsnigti. Kas valys? Jei langų mažokai, tai apšvietimas prastas, tamsu kaip skylėje.

Nematau nei vieno palėpės privalumo, kodėl būtent palėpėse žmonės turėtų gyventi. Net žiūrint filmus, palėpėse žmonės sandėliuoja daiktus, kurių jiems tikriausiai niekada neprireiks, bet nedaro iš jų uogą, neinvestuoja ir nekeičia paskirties. Beje, juk jas palyginti visai neseniai pradėjo daryti gyvenamosiomis, nors iki tol puikiausiai vertėsi be jų. Nes anksčiau žmonės gyveno kitaip, nereikėjo kurtis palėpėse.

Gyvenimas balandinėje ir tiek žinių.

Rodyk draugams

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams