BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rekuperacija - puiki dienos tema, kai kiemai, namai, tvoros ir apskritai kiekvienas paviršius palytėtas žydinčių pušynų žalsvai geltonų dulkių, žiedadulkės sklando ore ir kiekvienas atvertas namų langas garantuoja tą sklandymą - pasidengimą namuose. Noriu parašyti paprastai, be ypatingų techninių variacijų, kodėl namuose reikalinga #rekuperacija ir kodėl tai nėra kažkoks kvailas daiktas tiems, kurie “neturi ką veikti” ar “neturi kur dėti pinigų”. Va tokie tokius realiai blėnius porinantys akmens amžiaus veikėjai visad galvoja, kad jie protingesni už kitus, o kiti yra kvailiai, bet jie klysta, tuoj suprasite kodėl. Parašysiu savais žodžiais kaip sekasi gyventi su rekuperacija ir kodėl be jos neįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo. Rekuperatorius - tai gyvenimo kokybės garantas.

Rekuperacija nr. vienas energetinio efektyvumo prasme, nes sulaikomas šiltas oras ir per kaminą neišvėdinama šiluma, neina kiaurai šaltis, nereikia vėdinti patalpų atvirais langais, nes pati rekuperacija žiemą palaiko atitinkamą nustatytą temperatūrą. Todėl norint efektingai šildyti namus, reikia įsirengti rekuperaciją, be to nebus efekto, šilumą išleisite per atvirus langus.

Rekuperacija - tai visuomet šviežias ir gaivus oras, bet koks gaminimas namie su visais ryškiais kvapais labai greitai išnyksta. Nesvarbu kuriam laikui išvykstame, kartais mūsų nebūna ir kelis mėnesius, namuose visada gaivu, švaru, jokio “pripersto” oro efekto, grįžus niekada nereikia atidarinėti langų ir vėdinti, nėra sausumo namie, troškaus oro. Rekuperacija visada praverčia, visais metų laikais, nes oro filtrai sulaiko viską: visokius gyvius, namie neskraido nei uodai, nei vabalai, nei musės (nebent įskrenda viena kita atidarius duris ar vitrininius langus į terasą, sulaiko minėtas žiedadulkes ir dulkes, žiemą sulaiko kvapus, jei kaimynai kur nors kūrena kietu kuru. Todėl jei namas pušyne, prie mišraus ar lapuočių miško, prie vandens telkinių, namas apsuptas kaimynų, savo namus kūrenančių kietu kuru (ir lango žiemą niekada neatversi, nes klaiki smarvė, koks dar grynas gamtos oras?), kur kasmet šiltu oru kasdieninis uodynas, mašalynas, kur negali pastoviai laikyti atvirus langus dėl triukšmo, lojančių kaimynų šunų (o jie loja visada), ten reikalinga rekuperacija.

Dar labai svarbu laiku keisti rekuperacijos filtrus, nes žmonės daro kvailą taupymo klaidą, iš viso niekada nekeisdami filtrų arba tai darydami itin retai. Tai yra tokia realiai nesąmonė. Kokia prasmė taip keistai elgtis? Tie filtrai kainuoja tikrai labai nedaug, bet jie nuveikia labai daug oro švarinimo linkme. Dar svarbu keičiant filtrus nepamiršti siurbliu išsiurbti angas, kuriose taip pat prisikaupę vabzdžių, dulkių ir kt. nešvarumų, tai tikrai nesudėtinga padaryti patiems ir nereikia kviesti “berniuko”, kuris tai padarys.

Kas labai svarbu renkantis rekuperatorių? Tai pagrindinis punktas. Triukšmo lygis. Besirenkant tai kone esminis punktas, kurį žmonės pražioplina, neįvertina, nesureikšmina. Daugybė žmonių padarė nedovanotiną klaidą neatkreipdami dėmesio į šį be galo svarbų faktorių, todėl girdėdami nuolatinį rekuperatoriaus ūžimą, pavargę nuo to, išjungia rekuperaciją visiems laikams, taip prarasdami puikaus prietaiso naudą gyvenimo kokybei. Teisingas pasirinkimas niekada nesuteiks tokio diskomforto, geras rekuperatorius - tyliai veikiantis kokybiškas rekuperatorius.

Galbūt kažką pamiršau paminėti, tai laukiu pastebėjimų ir komentarų, kaip jūs gyvenate su rekuperacija, ar patinka, ar kaip tik nusivylėte šiuo prietaisu. Įdomios jūsų nuomonės bei mintys.

Rodyk draugams

“Dar neseniai būdavo taip, kad klientai, vos išgirdę Pauliaus pasiūlymą būste įrengti papildomų pagalbinių patalpų, vis purtydavo galvas. Esą kam jos reikalingos – juk geriau daugiau gyvenamosios erdvės. Tačiau tokios patalpos palengvina buitį, padeda palaikyti tvarką namuose. Jose galima viską patogiai paslėpti, uždaryti. „Tai tik vienas pavyzdys, ko nebūdamas profesionalas nesugalvosi, – neslėpė ir namo savininkas Marius.”

Labai keistas pasakymas, nebent čia tie atranda Ameriką, kurie žavisi mažais namukais, po to nebeturi kur grėblį su kibiru pasidėti ar skalbyklę sumontuoti (kaip tame ankstesniame įraše apie špokinyčias su terasomis, kur ieškojau vietos skalbyklei, bet taip ir neradau). Name turi būti patogu gyventi, ypač jei statai sau ir nuo nulio. Net tie, kurie ieško buto gyvenimui, jiems rūpi ar yra sandėliukas gėrybėms, kokiam sporto inventoriui bei kaupiamam šlamštui, ar bus vieta drabužinėms, spintoms, kad miegamajame reikia kažkaip sutalpinti drabužių spintą, nes kas iš to mažulyčio miegamojo, jei nebus net kur patalynės pasidėti ar pasikabinti marškinių. Tai va keista, kad Mariui reikia profesionalo patarimų tokiuose rodos elementariuose dalykuose, nors gal.., visokių žmonių yra ir nesuka dėl to galvos, kol nesusiduria.

Bet va dėl prabangių architektų, tai galiu tik paantrinti, nes oi, ir mums čia visko buvo. Kai sumąstėme statybas, tai gi brandinome gerą ir kokybišką būstą, mums siūlė tokias žvaigždes, kad jų paslaugų kainos kosmosas ir susipykusiems su protu, pinigine prasme, na tokiems, kuriems negaila, tokiems. Ir dar sakė, kad o ko tu stebiesi, tai gi čia labai normalu, normalios kainos, dabar visi tiek moka. Palauk, galvoju, reikia atlikti kainų analizę ir užsidaryti nuo visų geradarių konsultantų patarėjų, kaip ištaškyti krūvą pinigų tik namo projektui, kas kainuotų jei ne visą namo pradinę “dėžutę”, tai arti to. Jaučiate suaktyvėjusį pulsą? Mano kraujas per pusę aukštaičių, per pusę suvalkiečių, tai suvalkietis mikliai prabunda, kai reikia mokėti kažkokius “kiek????”

Prasėdėjau ilgokai, aiškinausi visais įmanomais kanalais, kas kiek “kainuoja” ir už kiek padarys ne tik architektūrinį individualaus dizaino sprendimą, bet ir, būtinai, kas skaito ir kam aktualu, šito momento nepamirškite, kad ta pati kompanija padarys visus būtinus projektus. T.y. to sumąstyto “dizaino” techninius brėžinius sprendimus - specifikacijas: konstrukcijos projektą, namo vidaus ir inžinierinių sistemų projektus ir pan.. Dar labai gerai, kad ta pati kontora gautų visus statybos leidimus ir suderintų. Va taip, nuo..iki. Liaudiškai tariant - ką nupiešė, ką ten prikūrė, tai lai papasakoja kaip ir iš ko statybų kompanijai pastatyti, kad nesugriūtų :D Gautu visus leidimus ir garantuotu parašu bei antspaudu. Ir po to su statybininkais derintu visokius momentus, o jų išties nemažai, ypač jei tai individualus projektas. Su kartotiniais žymiai paprasčiau ir, žinoma, pigiau.

Tai štai, radau profesionalą tikrai žymų architektą, kuris Lietuvai padovanojo ne vieną kartotinį projektą, o taip pat ir individualius gražius namų projektus. Kainos jo labai geros. Bet kodėl negaliu labai skambiai rekomenduoti, todėl, kad vyras ne sykį jį norėjo prismaugti, dabar nesileisime į detales, tiesiogine ar perkeltine prasme :D Bet buvo tokių jo veiklos ir sprendimų ypatumų, kad turėjome mes vargo ir daug. Įveikėm, bet kainavo tai kainavo. Ypač mano nervų, nes vyrams gi reikia kažką grizinti dėl problemų, tai aš buvau tas žmogus, kuris turėjo iškentėti visus grizinimus ir klausytis kelis metus “ta pati plokštelė su ta pačia melodija”, apie žymaus architekto darbą. Galėjo tai nieko nekainuoti, bet… Gerai, kad turėjome iš ko tuos jo “sprendimus” tobulinti. Na ir nenorėjo jis labai klausyti ko prašėme, nors daug ką ir veik viską padarė kaip reikėjo ir norėjome, bet buvo kai kur užsispyręs kaip ožys. Tai būtent tas jo užsispyrimas ir buvo nuostolių pasekmė! Na gi menininkai, jie tokie, o architektas visų pirma yra meninininkas. Tai štai, kai susiduria verslininkas su menininku, tai visko bus. Tad liko šiokia tokia nuosėda, su finansinių nuostolių žyme.

Rodyk draugams

gvazdiku

9 namų kompleksas Gvazdikų g..

Senokai nekedenome “vystytojų”, tai pataršome, gurkšnodami rytinius tonizuojančius gėrimus :D Špokinyčių - dėžučių era sėkmingai tęsiasi, kai į nedidelį plotą sugrūdama ir išspaudžiamas maksimumas, kas galvoja apie pelną, tai labai gera strategija. Na o kas iš to - kenčia būsimų naujakurių gyvenimo kokybė. Kaina nebloga, kaip už buto, pamirštant tai, kad čia dar ne viskas, nes priežiūra ir įrengimas turi savo kainą. O ir namu tokią tamprią ir intymią kaimynystę sunku pavadinti, čia labiau išskaidyti kotedžai, su dviem arais “žemės”, kur realiai nieko negalėsi pasidaryti, na tiesiog, nieko. Net obels nepasodinsi, nei tujos, nei agrastų krūmo, nes kaimynams užmes šešėlį, nepatiks ir apskritai kur tai daryti, nes labai viskas jaukiai.

Tos terasos neblogos, bet ar jauku bus ten sėdėti, kai namas prie namo, kai viskas bus taip girdima, net jei patyliukais įrankiai pjaustysi kepsnius, tai išgirs ne vienas namas. Tai neduok die triukšmingi kaimynai, verkiantys “paromis” kūdikiai, nes tokioje jaukioje kaimynystėje bus visi bendrystėje, susitelkę. Kaip tabore. Ar jaučiate taboro nuotaikas? Čia tokiuose kvartaluose būtent tai. Visi kartu, visi drauge, Jurgeli meistreli, opa opa. Sėdi terasoje, gurkšnoji arbatą ir žvelgi ne į puikų peizažą, panoramą, miškelį, ne, žvelgi į kaimyninę bakužę, kuri žiemą garantuotai kūrenama kietu kuru, būtų gerai, kad ne anglim ar padangomis. Lango žiemą neatversi. Jei kas grilins, šalia, kur tos terasos, tai irgi dūmeliai kai pareis… Tai tokia romantika. Jūs jaučiate tą kvapą? Matote tai, ką matau aš, sėdėdama toje terasoje ir žvelgdama į pavydėtinai erdvų bakužės kiemą, kurioje telpa tiek visko daug ir tikrai yra kur bent jau prasieiti, kojas pramankštinti. Du arai yra nuosprendis. Patikėkit. Lukiškių kalėjimo kiemas kažin kiek arų? Jaučiu, kad daugiau nei du.

Namas prie namo, siena prie sienos, amžinas šešėlis, kuris bus amžinas. Kokia vitrininio lango prasmė svetainėje, jei ten amžinas šešėlis, pro tą langą matai sieną. Sieną. Tamsu kaip šiknoje. Vitrininis langas, pro kurį matai sieną. Siaubo filmas. Kam reikalingas vitrininis langas į sieną? Šizofrenija pareina.
Myli šunis, turi augintinį, mažą ar didelį, kur jį paleisti palakstyti, kur ta TAVO erdvė, kur TAVO kiemas? Nėra. Ir nėra kur net vaikui išeiti pažaisti, nei smėlio dėžės, nei supynių, nieko. Tas kiemas tik teorijose ir sapnuose, jo realiai tai nėra. Kai prisiparkuos ten visi tie kaimynai, po du auto standartiškai, koks intymus atstumas.

Nedidukų namų išplanavimas visai neblogas, jei ne tas minusas, kad dušas tik I a., o vonia ir dušas II deja netelpa. Tad rytinį dušą “daryti” tik pirmame - neracionalu, jo verkiant reikia antrame, o ten tada nebelieka vonios. Katilinė - sandėliukas toks mini. Kur džiaustyti drabužius? Lauke pasistačius džiovyklę? Kur dėti visus ūkinius daiktus, kur drabužinės, kur viską dėti? Štai čia yra mažų namelių minusas. Man tikrai juokinga, kai juos taip giria, liaupsina, o kas iš to, jei gyventi juose gal ir įmanoma, bet nekomfortiška? Gerai, jei vieną miegamąjį galima paversti visokių daiktų saugojimo vieta, ten ir skalbyklę, džiovyklę bei lyginimo lentą įkurčiau. Bet o jei reikia visų miegamųjų? Kur buitiniai reikalai? Kur skalbyklei vieta? Nėra tiems prietaisams ir daiktams vietos, visai. Ir tas mažų nameliukų menamas NT vystytojų reklamuojamas privalumas trenkia samčiu į kaktą.

Aš jei dirbčiau NT agente, būčiau pati prasčiausia visoje Lietuvoje, nes per savo sąžiningumą negalėčiau nutylėti visų “pliusų”, mane pramuštų ant tos išpažinties, garantuotai. Tikiuosi, kad neteks dirbti melage agente.

Ką matote jūs? Galite oponuoti, argumentuoti. Gal įžvelgiate dar daugiau “privalumų”, kurių nepastebėjau. Parašykite, pradžiuginkite.

Rodyk draugams

skandinaviskas

Šioje nuotraukoje, akivaizdu juk, ne lietuviškas skandinaviškas interjeras :D Sakyčiau plika akimi matosi.

Dabar parašysiu kas man labiausiai nepatinka lietuviškuose skandinaviškuose interjeruose.

Šis interjeras neblogas, įdomus su įdomiais sprendimais, bet vis tiek ta niūruma, šaltis, atšiaurumas atitinkamai veikia. Vitaminas D nepadės, jei žmonės savanoriškai užsimes pilkas paklodes su juodais kryžiais ir slinks link kapinių. Toji slankiojanti lenta funkcionali, bet labai sunki, tokia abra kadabra atsiverk, man visad tokio sunkumo dalykai namuose kelia nedidelę baimę ir grėsmę, kad tas daiktas vieną dieną nusileis pačiu netinkamiausiu metu. Ir vėl a la skandinaviški motyvai depresiniais potėpiais (pensininkams išties originalus sprendimas, ta geležinė ir siaura tarybinės ligoninės lova atitinka jų vidinį aš?), tačiau, kaip ir visose “masinėse tendencijose”, ir šis stilius tampa priekaištu.

Jau praėjusiame įraše apie interjero konkursą rašiau apie tai, kad interjero dizaineriai eina primityviausiu keliu, neturi idėjų ir polėkio kurti tikrus interjerus, o kopijuoja vienas nuo kito ir bruka tai kas neva ant bangos, dėliodami tai, ką rado Domus galerijoje ar kitur. Bet tą bangą ir daro tokie žmonės, kurie tingi domėtis kitais stiliais ir nesugeba sudominti neapsišvietusių užsakovų. Bruka tai kas patogiausia ir ką galima parodyti kolegos portfolio. Bet ir tai laikinas etapas. Bus kitas pasinešimas ant vieno stiliaus. Kaip neįdomu.

Kas labiausiai nepatinka? Tai klaikūs šviestuvai. Dominuoja pramoniniai komerciniai, tokie bedvasiai, be emocijų, turiu omeny tuos halogenus, po to tuos ką matote juodus svetainėje palubėje. Žinant kiek pasaulyje yra šviestuvų gamintojų, kokia šviestuvų įvairovė, skirtingos medžiagos, spalviškumo paletė, tiesiog nereali įvairovė, tai gyvenamosiose patalpose visur visur montuoti tokius “apie nieką”, bedvasius, kurie tinkami stelažų ar apskritai komercinių patalpų apšvietimui, tai tokia nykuma. O ir kiti, pakabinami, tie juoduliai arba balti, arba su retom išimtim mediniai, na tokie… Juoduliai neretai primena tuos pačius pramoninius, panašūs į gamybiniame ceche pakabintus. Čia geriausiu atveju. Yra skandinaviški interjerai, kurie man patinka, bet kažkodėl jie ne lietuvių “gamybos”. Na nežinau, tas lietuvių kopijavimas ir bandos jausmas patiems kiša koją. Platinamas negyvumas, nejaukumas, statiškumas, šaltumas, o juk skandinaviški ne visuomet tik tokie. Aš žiūriu jų filmus, serialus, tai ten yra visokių. O pas mus kažkodėl kaip bedarytų, vis tiek gaunasi iš tos pačios serijos. Kapai ir mišios.

Tiesiog įsiveskite į googlę kad ir Scandinavian Living Room Design Photos ar tiesiog užsukite į houzz.com. Jūs pamatysite ir suprasite ką turiu omeny rašydama “lietuviški skandinaviški”. Kokia įvairovė, kokie skirtumai, kiek spalvų, sprendimų ir pan.. Tik deja kitur, bet ne Lietuvoje.

Rodyk draugams

Jei panorėsite atitrūkti nuo įvairių baisių naujienų ir tiesiog prasiblaškyti, užsukite čia, tiesiog akis paganyti.

Crazy dizainerei K. Grybaitei nebus lengva, nes ant kulnų mina kiti, konkurentai nesnaudžia, kurie taip pat “pagavo reikiamą kampą” ir pildo pačias slapčiausias užsakovų svajones. Kad blizgėtų, būtų prabanga, svarovskiai, auksas, šilkas ir kad tai priblokštų, žinoma, papildysiu, atitinkama beskonybe. Na bet čia, kaip visuomet subjektyvus vertinimas, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai kas buvo ir yra tik interjero žurnalo “Salon” savotiška rutina, tas po truputį įsisuka ir į lietuvišką padangę. Nuobodžiauti neteks.

Bet žinote kas man nepatinka kitur, nepaisant kritikos, noriu šiek tiek reabilituoti tokius kičinius užsakovus ir jų interjerus, ta kitokia rutina tuose skandinaviškuose šiuolaikiniuose, tas pats per tą patį, lyg ir skirtingi, bet na nežinau, masiniai pavažiavimai, lyg nebūtų kitų stilių. Žinoma, ačiū D, lietuviškasis “provansas”, kurio aš šiaip labai nepernešu, to saldumo ir visko visko, toks keistas kičas Karoliniškių trečiame aukšte, tai jis jau kaip ir išsikvėpė arba gyvena paskutinius metus, kol dar liko paskutinieji norintys pagyventi tarp raukinių, dekupažo, lavandų ir saldėsių.

Aš įsisukau į kasmetinį interjerų konkursą http://konkursas.interjeras.lt Kviečiu panaršyti prie progos. Tai štai, mano akys slysta lyg per muilą ir užsikabina tik ant savotiškų išsišokėlių ir kitoniškų interjerų, nes vietomis taip nuobodu, taip vienoda vienoda, kad gal čia man toks įspūdis bendrose vieno stiliaus tendencijose, užsakovai nori kaip pas draugus ar kaip matė kitur. Vieni nuo kitų kopijuoja, “originalumai” tokie kaip čia pasakius, keisti, nors jei užsakovus tenkina, tai kodėl gi ne. Bet kodėl vyrauja toks masinis pasinešimas ant kažko, na kodėl dizaineriai nenori pasiūlyti, sudominti tą “eilinį žmogų” kitokiais stiliais, kurių jis galbūt garantuotai nematė, nežino, bet tiktų pagal gyvenimo būdą ir pan.. Žinoma, kaip tame sraute trikdo visuomeninių suplakimas su gyvenamaisiais, nes tematika tuomet visai kitokia, kaip kad toks kaip šis tikrai iškris iš konteksto, nes patalpų paskirtis atitinkama. Šiaip geras tas konkursas, man patinka, kaip ir kiti. Visuomet smalsu, o kas gi tapo laimėtoju, ypač smalsu publikos balsas, o kas gi patinka daugumai.

Rodyk draugams

Paskutiniu metu seminarų - smegenų plovėjų organizatorių skelbimus Facebook’e nukonkuravo NT veikėjų skelbimai, jų tiek daug, tokia gausa, matyt “niekam nereikia”, o burbulo laikotarpis irgi spaudžia, vyksta aktyvus “iškišk” procesas. Tad kodėl gi vieno iš jų nepataršius? :D

anglija

Kai žiūriu į šį sulipdytą darinį - kregždžių lizdą, galvoju apie “naująją Angliją”. Bandau įsivaizduoti, kaip iš šios kregždžių kolonijos ryte, vienu metu pajuda visi kaimynai, o vakare, po darbų, grįžta visi drauge vienu metu, pro tą siaurą įvažiavimą, užuojauta gyvenantiems ant to kampo, kur bus toks praeinamas kiemas, kad kiemeliai neapsaugos nuo triukšmo ir išmetamųjų dujų. Kambariukai kaip kišenės, rodos gyveni kotedže, per du aukštus, bet viskas suspausta, mini, taip, nauji butai, kažkaip vis tiek keistai. Kiemeliukai irgi mini, tokie nedidukai, vienur rašo 25.74 m2, tai koks čia kiemas? Aš žinau kokio dydžio 42 kv.m garažas, tai kai įvažiuoju, tai vienam automobiliui žymiai komfortiškiau, nei ten būtų du.

O jei visi kaimynai išeis saulėtą dieną ir visi bendruomeniškai susikurs grilius, tai bus tokia fiesta la bamba, kad tik spėk langus uždaryti, kad namai dūmuose nepaskęstų. Na gal nebus taip vienu metu, bet užteks bent vieno aktyvesnio baliauninko, draugų mėgėjo, kad ramybės neturėtų visi toje pusėje ir dar priešais, kam pasiseks gyventi tame vidiniame “šulinyje”.

O kas žolę pjaus? Visi vienu metu, darniai susiorganizuos grafiką, kad “pjaunam ne aštuntą šeštadienį”, nes žinote kaip būna, pjauna visi kada gali ir kada nori, net ir tuos kelis kvadratus. O jei dar kas susigalvos šuns būdą ten įkurdinti. Na gal nesugalvos, bet, kaip žinia, kiek kaimynų, tiek nuomonių ir variantų, čia ne Laurų kvartalas, kur apskritai šunys buvo uždrausti, kad nelotų, nekiauksėtų ir netriukšmautų per naktis budindami visus aplinkui. Kur daugybė kaimynų, ten gi amžinos problemos, žmonės negali vienodai gyventi, būti visi ramūs ir tykūs. Vienam reikia ramybės, kitas su draugais ūžia ošia ir mėsas kepa, taip ir gyvena tokiame kolūkyje. Tai visų tokio tipo gyvenviečių, individualių namų ar kotedžų kvartalų, sodų bendrijų problema.

Dar kas patiko, pamenate įrašą apie Tarandę, kaip prie draugės ind. namo išdygo daugiaaukščiai kotedžai, už tvoros? Jei neskaitėte, tai http://subjektyvi.blogas.lt/tarande-vienas-nykiausiu-rajonu-vilniaus-mieste-8431.html Nes čia kone identiška romantika. Buvo namas, ramiai sau gyveno, ir štai, laba diena, už tvoros atsirado ne vienas kaimynas, ne šeima, o po penkis “kiemelius” ir daugiau, jei įskaityti tą artimą kaimynystę. Žavuma, ką?

Rodyk draugams